kiemininkas

kieminiñkas (-nỹkas), -ė smob. (2) 1. LVI393, NdŽ, Kp, Šmn, Skp kas mėgsta kieminėtis, svečiuotis: Kieminiñkas – kurs kieminė́[ja] kiemas nuo kiemo, t. y. vaikščio[ja] par kiemus, šventą dieną sulaukus J. 2. J kaimo gyventojas, kaimietis: Kad ir ne visi kiemininkai tai vislab matydavę, ale visi girdėdavę BsV120. 3. kaimo savininkas: Tokių kaimų (kuriuose gyveno feodalai) savininkus ir apskritai turtuolius M. Daukša vadina kiemininkais rš. Kurie neest lobūs kaip anie kieminykai DP278. 4. kiemo sargas: Kartais sargai, kiemininkai rašo J.Jabl. Čia tarnavo trys ar keturi kiemininkai rš.